Nuo plantacijų iki puodelio

Geriame kavą kone kasdien ir žinome, kaip ją paruošti. Kartais vietoje cukraus panaudojame saldesnį sirupą, o pieną keičiame grietinėle. Draugams be jokios dvejonės galime suplakti Espresso martini, o patį kokteilį papuošti trimis pupelėmis, kurios užburtos sėkmei. Šiandien kavos pripildyti ne tik puodeliai: jos gali rasti ir rankoms skirtuose kremuose, veido kaukėse, kofeino apstu maisto papilduose ir net parfumerijoje. Tačiau ar daugelis iš jūsų žino, kaip uoga tampa pupele, o pupelė – gėrimu? Ankstesniame tinklaraiščio įraše mėginau glaustai aprašyti kavoje vyraujančius poskonius, tačiau kavos uogos virtimas gėrimu yra toks pat svarbus (kaip ir pastarasis), todėl norėčiau papasakoti ir apie kavos gimimą.

Žalios pupelės skrudinamos tol, kol jų spalva pasikeičia į tamsiai rudą (jos tampa tokios, kokias mes įpratę matyti prieš sumaldami kavą). Skirtingas skrudinimo lygis: lengvas (šviesus), vidutinis ar tamsus (stipriausias) atskleidžia, kokioje temperatūroje kava buvo skrudinama. Žemesnėje temperatūroje skrudinamos pupelės (lengvai skrudintos) labiau atskleidžia originalų pupelės skonį (šokolado, vanilės, riešutų ir t. t.), o labiau suskrudintos pupelės yra laikomos „pilnesnio kūno“ arba kartesnės. Įdomu tai, jog kuo ilgesnis skrudinimo laikas, tuo išlaikomas mažesnis kofeino kiekis. Todėl, nors prancūziškas ar itališkas skrudinimas yra dažniausiai „pilno kūno“ ir suteikia kartų kavos gėrimo skonį, jis neturi daug kofeino, kaip gali pasirodyti iš pradžių.