Nuo plantacijų iki puodelio

Geriame kavą kone kasdien ir žinome, kaip ją paruošti. Kartais vietoje cukraus panaudojame saldesnį sirupą, o pieną keičiame grietinėle. Draugams be jokios dvejonės galime suplakti Espresso martini, o patį kokteilį papuošti trimis pupelėmis, kurios užburtos sėkmei. Šiandien kavos pripildyti ne tik puodeliai: jos gali rasti ir rankoms skirtuose kremuose, veido kaukėse, kofeino apstu maisto papilduose ir net parfumerijoje. Tačiau ar daugelis iš jūsų žino, kaip uoga tampa pupele, o pupelė – gėrimu? Ankstesniame tinklaraiščio įraše mėginau glaustai aprašyti kavoje vyraujančius poskonius, tačiau kavos uogos virtimas gėrimu yra toks pat svarbus (kaip ir pastarasis), todėl norėčiau papasakoti ir apie kavos gimimą.

Kavos pupelė (arba kavos uoga), iš tiesų, tėra sėkla, kurią pasodinus galima išauginti medį. Šis iš pradžių nedidelis augalėlis, augdamas aukštuose šlaituose, dažniausiai apdengiamas bananų lapais, kad atsirastų tinkamas šešėlis ir tinkamos sąlygos jam augti.

Uogos pasidaro skaisčios ir tamsiai raudonos, kai visiškai prinoksta, tuomet jas galima nurinkti nuo kavos medžių ir apdoroti. Pupelės nurenkamos dukart per metus, dažniausiai per lietingąjį sezoną.

Iškart nurinkus uogas, pradedamas apdorojimo procesas tam, kad pupelės nesugestų. Kavos uogų apdorojimas vyksta vienu iš dviejų būdų: sausuoju arba drėgnuoju metodu.

Galiausiai uogos yra gliaudomos, blizginamos, rūšiuojamos ir atrenkamos dar prieš pat eksportavimą skrudintojams. Tinkamai paruoštos uogos ekportuojamos ir čia, kavos plantacijose, vykdomi darbai baigiasi.

Žalios pupelės skrudinamos tol, kol jų spalva pasikeičia į tamsiai rudą (jos tampa tokios, kokias mes įpratę matyti prieš sumaldami kavą). Skirtingas skrudinimo lygis: lengvas (šviesus), vidutinis ar tamsus (stipriausias) atskleidžia, kokioje temperatūroje kava buvo skrudinama. Žemesnėje temperatūroje skrudinamos pupelės (lengvai skrudintos) labiau atskleidžia originalų pupelės skonį (šokolado, vanilės, riešutų ir t. t.), o labiau suskrudintos pupelės yra laikomos „pilnesnio kūno“ arba kartesnės. Įdomu tai, jog kuo ilgesnis skrudinimo laikas, tuo išlaikomas mažesnis kofeino kiekis. Todėl, nors prancūziškas ar itališkas skrudinimas yra dažniausiai „pilno kūno“ ir suteikia kartų kavos gėrimo skonį, jis neturi daug kofeino, kaip gali pasirodyti iš pradžių.